Too young to care

“-Aš tave pakeisiu

-Dar niekas nepakeitė

-O aš bandysiu

-Aš niekada nieko nemylėjau

-Kažkada vis tiek mylėsi

-Galbūt tik todėl kad reikės

-O jeigu?

-Bet juk negerai

-O jei gerai?

….”

Jie visi bando. Kodėl niekas nesusitaiko su tuo, kaip yra?

Ir vėl kambarys skendi nostalgijoj. Vėl sukasi galva, vėl bloga nuo aplinkos, vėl gera jausti alkį, man vėl skauda galvą ir aš vėl jaučiu savo akiduobes. ‘nuostabu’

Gyvename monotoniškoje komercijoje. mes sukamės ne apie saulę, o apie pinigus. ar blogai? man tai nusispjaut.

Visi garbina tai, kas nuobodu, nustumdami į šalį tai, kas įdomu. eikit velniop. stebėdama aplinką šlykščiuosi mūsų visuomene dar labiau nei įmanoma, štai kodėl visada stengiuosi apakti-nematyti tų aplinkos trūkumų.

-Tavo batai gražūs

-Ačiū!

(tegul ji nusižudo dabar pat, su tokiais batais vaikšto pusė Vilniaus, bet tegul, argi man gaila)

gilus šypsnis

-O, tau taip tinka ši palaidinė

-Ačiū labai! Man ji taip patinka, tokia kitokia.

(na, nesvarbu, kad pusė Lietuvos nusipirko tokias pat, tarkim New Yorkery)

gilus šypsnis

-Einu prie kabineto, turiu šio to paklausti.

———————

Kartais geriau apakti, nes kai apanki įsilieji į tą visumą ir plauki sau srovele tikėdamas visa ta aplinka. Nuoširdžiai viską pastebi ir žaviesi. Patiki, kad yra kitokių. Patiki, kad tie vienodi yra kitokie.

Dar truputis, dar truputis, jau nebe daug liko. Jei reikėtų bėgti tam, kad išgaruotų visa neapykanta mano neapakusiose akiduobėse išbėgčiau dešimt kartų tuos 4kilometrus. O dabar nusilpau. Gal ir vėl apakau? O gal aš nemėgstu apakti? O gal aš tiesiog privalau?..

‘atodūsis’ man vis tiek patinka gyventi

Dabartinė tiesa. Bet kokiu atveju:

Ar tau skauda, ar tau bloga, tiesiog šypsokis ir sakyk:-Labas

aš tirpstu

I bet it sucks to be you

Kažkas sėdi ir juokiasi iš šito kvailo susikūprinusio padaro sėdinčio prie kompiuterio ir bandančio savo bėdas palikti interneto platybėse ir prie jų negrįžti. Kažkas smarkiai juokiasi, nes jei nuotaika nebūtų tokia bloga juokčiausi ir aš.

Viskas tiesiog griūva iš rankų. Ne tik tiesiogiai. Kątik su savo gimdytoja priėjome liepto galą. Kai pasakiau, kad skundžiausi tėvui ji visiškai pasiuto. Pradedant tuo kad negavau valgyti dėl eilinio pikto tono, penktadienį sėdėsiu namie, paminint apsipirkimą kurio man labai reikėjo ir baigiant tiesiog visų pažadėtų pinigų negavimu, aš dar ir jau ne sava valia KRAUSTOMA PAS TĖVĄ. Ji žiauriai supyko, susireikšmino, pasakė, kad nevertinu visko ką ji padarė, nors tai yra grynų gryniausia netiesa. Ir vienintelė priežastis dėl kurios norėjau pagyventi trumpam pas tėvą buvo JI PATI. Galvojau pailsės nuo manęs, nuo rūpesčių susijusių su manimi. O ji viską suprato visiškai kitaip:

-Aš tau gyvenime neatleisiu, po viso to kiek tau padariau tu apskundei mane mano priešui.

Na ir ką man dabar daryti? Tiesiog. Nusišauti. Pusiau žliumbdama vėl išbėgau ištisus 4 kilometrus ir kartojau sau kaip tai nuostabu. Labiau jau nei apgailėtina.

Kaip man dabar viską ištaisyt? Viską ką aš jai pasakau, ji iškraipo savaip. O aš tik norėjau gero mums visiems. Aš visada vertinau laisvę kurią ji man davė. Dabar likau visiškai be nieko. tiesiog. Internetas, aš ir 4 kilometrai. Mane taip erzina kad šitą blogą skaito milijardas su puse pažįstamų, tačiau kitaip niekada nepavyksta, todėl mano žliumbimus skaito/neskaito visi. Na ir kas. MAN BLOGAI. Dabar visi žinokit kaip stipriai MAN BLOGAI. Ir nė negalvokit, kad jūsų gimdytojos blogos. Jos duoda jums valgyti, pinigų, leidžia išeiti kur nors penktadienį ir neišvaro iš namų. Pabučiuokit jas, rimtai. Aš kaip įmanydama bandysiu viską taisyti. Ir šį kartą jau ne dėl jos, o dėl savęs. Kaip kažkada ji sakė:

-Man nereikia, kad mane mylėtum, užtektų, kad gerbtum

Štai ir viskas, paagarbą ji gaus, o kaip su mano meile? Na, čia jau jūs ir patys galite nuspręsti…

Gimdytojos nervai peržengė visas ribas. Jei pavadinčiau ją mama, tai būtų lyg komplimentas, žodis motina, gal ir ne toks malonus ausiai, bet vis tiek komplimentas. Jos psichikai atėjo riba, kai ji rėkia ne šiaip tarpsniais, tik tam, kad išsilietų, o nuolat. Iš pradžių toleravau, kad atstojau jai šunį, kad kalbėjo lyg su prasigėrusia prostitute, su kvaila narkomane, ar dar bala žino kuo. Nebesidomi, nesirūpina, nors ir neturi, tačiau visiškai bybį padėjus. Labai atsiprašau už necenzūruotus žodžius tačiau man tikrai labai negera ir viskas tiesiog sukasi aplink. Iš pradžių, kai jos vyras ruošėsi misijai ir nebūdavo savaitėm jis kartais iš lempos aprėkdavo ir vėl sėdėdavo laiminga. Užgriuvo daug darbų ant mano pečių, bet ištvėriau, užjaučiau ir supratau. Tada jis trumpam grįžo ir ji iš pykčio rėkė ant mūsų abiejų. Visų dievybių dievu ji laiko mano brolį, kuriam neseniai išoperavo anginą ir polipus. Žodžiu ji temato jį, kaip vienintelę galimybę išlaikyti savo šeimą šeima. Ji supranta, kad ir aš ir Artūras nebeturime kantrybės ir jėgų su ja kovoti. Mes tiesiog nuleidžiame galvas ir stengiamės nelysti į akis. Ji rėkia, klykia, pagrasina įvairiais kvailais dalykais ir tiesiog engia visaip kaip tik gali. Ji smurtauja, ne fiziškai, ne, o morališkai. Aš pervargau, bijau sėdėti namuose ir šiaip išlįsti iš kambario. Šiandien vos grįžus sugebėjo visiškai sužlugdyti ir aš matyt pirmą kartą dėl tokio dalyko skambinau tėvui ir žliumbiau į ragelį. Jei dar savaitę ji taip elgsis, galėsiu važiuoti pagyventi pas jį. Viskas toj šeimoj taip negerai, kad man tiesiog šlykštu kai kiti skundžiasi savo tėvais. “Negaunu pakankamai pinigų, jie riboja mano laisvę, jie pikti.” Visi žmonės išgirdę kaip rėkia mama nebegali kitų “rėkimo” vadinti rėkimu. Niekas negyvena tokiame beprotnamyje. Aš taip gerbiu jos vyrą už tai, kad nepalieka jos. Tačiau dabar jis išvažiuos į Afganistaną ir man visiškai nepasisekė. Ji mane pražudys. Ir aš negaliu nuo to pabėgti. Tai tiek. Čia labai eilinis ir paprastas įrašas, taip aš tai žinau. Tačiau reikėjo kažkam nervus ir mintis palikti. Aš nebegaliu, rankos tiesiog svyra žemyn ir visi geri man vykstantys dalykai netekę prasmės.

Vieni atsistoję ant svarstyklių mato skaičius, kiti, kiek jiems reikia padirbėti, treti pasisveria pas draugus, kad pasilygintų, o ketvirti… nesisveria, jie bijo pažiūrėti kiek priaugo savimeilės.

Aš, aš ir aš. Visų veiduose šviečia žodis “aš”. Dar prikabintos ant kaklų lentelės “noriu būti populiarus”. Verkšlena ten prie veidrodžių pakibę ant oro kaulai. Sako “noriu pasiekti, noriu daryti” ir kuprojasi prilipę prie kėdžių. Sako, noriu keistis. Nieko tu nenori, nori kad viskas aplinkui pasikeistų ir dar tave pakeistų, o tu galėtum sėdėti ir grožėtis kaip viskas vyksta. Taip nebūna ir niekada nebus. Gali spirti tau į sėdynę kartą, du, tris, keturis, penkis, šimtą… Bet jeigu tie spyriai galiausiai taps rutina, jie nieko nepakeis. Tik įsilies į tavo niūrią visumą ir susitapatins su pilka mase. Visi kratosi darbų, kratosi procesų, kratosi kitų elgesio. Iš viso, atsiriboja nuo pasaulio ir tampa vaikščiojančiais lavonais. Per daug myli save, kad leistų aplamdyti aplinkai savo šydą. Per daug myli, per daug rūpinasi. Nusikrato nuo nelaimių, pabėga nuo neužkrečiamų, tačiau žmonių įvaizdžiui pakenkusių ligų. Dar apkrės, juk visada būna pirmas kartas. Verkia kad palieka. O ką daro patys? Nieko. Ir nė nesirūpina, tik žiūri į save, verkšlena dėl per mažai išsikišusių kaulų ir bijodami save per mažai mylėti valgo šokoladą. O jeigu netyčia pasijusiu alkanas? Verkia dėl dvejetų, bet bijo mokytis. O jeigu netyčia mano protas pavargs? Pavydi stiliaus ir sako “jeigu turėčiau tiek pinigų, galėčiau taip atrodyti” ir per daug myli save kad nueitų į dėvėtų drabužių parduotuves, ar pajudintų sėdynę per išpardavimus. Savimeilė čia, savimeilė ten, savimeilė visur. O jeigu netyčia pamatysiu kaip gerai gyvenu? Nebebus dėl ko verkti.. Teks per dažnai eiti į tualetą.

O kiek sveria Tavo savimeilė?

Maniškė kątik įkopė į lygiai nulio ribą.

Ko reikia, kad būtum pastebėtas pilies gatvėje?

Žalių kelnių, ryškių plaukų ir juodų akių. Žinoma, kuo daugiau spalvų, tuo geriau, bet taip, to užtenka. Aišku, ne pro šalį būtų keli auskarai ant veido ir pora grandinių. Viskas taip unikalu, kad net bloga. *O gal jums nebloga?* Taipogi turėtų būti gitara rankose ir traukiama, kokios nors šiuo metu labai unikalios grupės “foje” daina. Mamontovas taip pat ant bangos, tad su juo norėdami būti unikalūs, neprašausite. Jūsų kuprinėje, arba senovinėje rankinėje turėtų būti koks nors rašalas ar cento alus, nes kitokiam gėrimui tiesiog turėtų neužtekti pinigų, dar nuostabu būtų jei prašytumėte cigarečių. Joms pinigų juk nebeliko. Žinoma, jūs turėtumėte blogai mokytis ir eiti prieš sistemą. Tai taip pat nuostabiai unikalu ir žavinga. Jūs turėtumėte mylėti anarchiją ir laikyti save labai protingais, bei postringauti pašaliečiams šį bei tą, juk jiems TAIP REIKIA JŪSŲ PATARIMŲ. Jūsų šventovė turėtų būti satana, satanūcha ar satanhousas (kaip pavadinsi taip nepagadinsi). Jūs turėtumėte būti patriotai. Kodėl? Kad galėtumėte apstumti tą bjaurią Ameriką ar Angliją facebooke. Oi, jūs turėtumėte jo nekęsti, bet vis tiek turėti, kad būtų dėl ko niurzgėti. Beje, būtų šaunu, jei nekęstumėte centro (bet vis tiek jame trintis) ir stumti ant tų neunikalių žmonių aprangų, kai patys esate tokie unikalūs. Turėtumėte nekęsti kofo, vaikščioti į pogus, prisilakti, unikaliai mąstyti ir nekęsti arba itin mylėti pasaulį.

O dabar pamirksim juodom akim, atmetam raudonus plaukus ir pasidžiaukim, mes tokie UNIKALŪS

P.S. VOS NEPAMIRŠAU KERZŲ, BE JŲ JŪS NEGALITE

Dalykų kuriais negali pasidžiaugti visada bus daugiau nei tų, kuriais turėtumei džiaugtis. Labai dažnai per pavydą kitiems, nematome kaip šauniai patys gyvename. Žinoma, mes galim lygintis su kitais, arba tiesiog gyventi.

Tik nepilnaverčiai žmonės lygina save su kitais.

tuo šį kartą ir užbaigsiu, norėjau išsiplėsti,bet

Tikrai ne dėl nuolat laidomų juokelių apie blondines. Ir tikrai ne dėl galbūt būsimų frazių “ne veltui blondinė”. Ir tikrai net ne todėl, kad man labai netiktų. Ir tikrai ne todėl, kad man nepatinka. Žinot, moksliškai įrodyta, kad šviesiaplaukės merginos gyvena lengviau ir joms viskas labiau sekasi. Sako ir vyrams yra vidinis potraukis mylėti šviesiaplaukes; ir dar daug ką sako. Mano mama blondinė, galbūt dėl to nenoriu peroksidinių plaukų? Galbūt todėl, kad aš nenoriu būti panaši į ją, nors taip beviltiškai į ją panašėju? Galbūt bijau su peroksidu perimti jos genus? O galbūt tiesiog nenoriu. Galbūt net ne todėl, kad man patinka natūralūs plaukai. Galbūt net ne todėl, kad nuo mažens man patiko ruda plaukų spalva. Galbūt net ne todėl, kad nuolat ataugtų šaknys. Galbūt net ne dėl pašaliečių žvilgsnių. Galbūt net ne dėl kitų nuomonės. Galbūt net ne dėl savo. Galbūt dėl supamų blondinių elgesio. O koks jis? Mano geriausia draugė blondinė. Mano mama blondinė. Viena labai gera draugė blondinė. Aplinkui blondinės, nors iš tiesų jų mažai. Ir kodėl aš klausiu, kodėl nenoriu peroksidinių plaukų. Ir vis dėlto, gal žinote, kodėl nenoriu?

—————————-

šiek tiek ironizuotas pasakymas apie bloguose aprašomą “nieką”. Belikę vos keli blogai kuriuos paskaičius jautiesi supratęs ko nors daugiau, įsisavinęs naujų žodžių ar gavęs naudos. Neįskaitau savęs į juos. tačiau kai išsisemia kalba apie orą, verčiau patylėkime, nes viskas skamba daug maž taip:

“-lauke nei šilta, nei šalta.

-iš tiesų, nepasakytum kad labiau šilta, ar kad labiau šalta.

-Gali būti, kad labiau vėsu nei šilta, tačiau gal vis tiek per vidurį?

-Sakyčiau per vidurį. Nes trumpomis rankovėmis gal ir būtų vėsu, tačiau su džemperiu šilta. O jei džemperį atsisegtume…”

Manau supratote, linkiu mums visiems prasmingų įrašų!

Visi mes esame kažkas, nes kitaip tiesiog negali būti. Nuo pat gimimo mes esame kažkas.
Tik gimę esame visas pasaulis mus auginantiems tėvams, laimės šaltinis rūpesčiu pertekusiems seneliams, esame vaikai kurių kaprizai priverčia parduotuvėje kitus nusišypsoti. Kiek paaugę esame tai, kuo tėvai nori didžiuotis. Jie seka kiekvieną mūsų žingsnį ir didžiuojasi mūsų pasiekimais. Galbūt mes esame ne tik sūnus, ar dukra, anūkė ar anūkas, galbūt dar esame sesė ar brolis, o nepamirškime ir draugas. Tai jau mūsų gyvenimo dalis, pasiekimas ar net tikslas. Nes būti geru draugu ne taip jau ir paprasta kaip galėtų atrodyti. Mes esame autoritetai. Taip, kad ir kaip nusistebėtumėt visi turi slaptus šnipus kurie žiūri į jus kaip į idealus, jūs to tiesiog nežinote. Kiek turite internetinių gerbėjų? Visi ant rankų pirštų negalėtumėte suskaičiuoti. O tai jau dar šis tas. Visi mes turime talentą. Gali sakyti ką nori, galvoti ką nori, bet aš laikausi savo. Tu juk nesi vergas, kaip minėjai. Esi laisvas žmogus kuris gali pasirinkti kaip gyventi pats. Reikia noro, nusiteikimo ir dar kartą noro. (Ar tu turi noro?) Mes esame mokiniai, nepažįstamieji, esame vieninteliai, nepakartojami individai. Esame žmonės su savomis mintimis kurios yra daug vertos, tiesiog ne visi mėgsta jų klausytis. Visi turime principus, idėjas, visi kažko siekiame, norime, kažkuo tikime. Vien tai, kad mes esame žmonės pasako, kad esame kažkas.

—————————-

Šis tas iš senesnių laikų archyvo. jaukus toks, kai pagalvoji kam rašiau, tai juokinga, net labai

(if you like it, let me know it)